Nesėkmės baimė ir perfekcionizmas: kaip vidinės dalys kuria tai, ko labiausiai bijome

Paradoksas: strategijos, kuriomis bandome išvengti tam tikro patyrimo, ilgainiui pradeda kurti būtent tai, ko labiausiai bijome.

Posakis, kad „pritrauki tai, ko bijai“, man nėra tik kažkoks mistinis ar energetinis dėsnis. Tai labai realus psichologinis mechanizmas, kurį nuolat matau dirbdama su žmonėmis.

Kadangi su klientais dirbu per IFS (Vidinių dalių terapiją), paaiškinsiu per jos prizmę.

Kiekvieno žmogaus viduje yra skirtingos dalys. Kai kurios jų saugo mus nuo skausmo. Pavyzdžiui, gali būti dalis, kuri labai bijo susimauti, suklysti, patirti gėdą ar pasirodyti nepakankama.

Ta dalis nori apsaugoti. Todėl ji sukuria strategijas: būti tobulam, viską kontroliuoti, nerizikuoti, gerai pasiruošti prieš kiekvieną žingsnį, nuolat analizuoti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai turėtų padėti. Bet dažnai nutinka priešingai.

Kad būtų aiškiau, pasidalinsiu vienu pavyzdžiu iš kliento gyvenimo.

Jis labai bijojo susimauti. Jo viduje buvo stipri dalis, kuri darė viską, kad tik to išvengtų. Sutikęs savo svajonių moterį, jis stengėsi būti „tobulas“ partneris: nesukelti konfliktų, viską daryti teisingai, būti geras, visada pozityvus, neįžeisti, nepasirodyti silpnas.

Tačiau tame procese jis pamažu prarado autentiškumą. Jis užspaudė daug savo emocijų, todėl buvo nuolatinėje vidinėje įtampoje. Nebeliko spontaniškumo, gyvo kontakto, tikro emocinio artumo.

Ir nors iš išorės jis atrodė kaip „tobulas“ partneris, jo mergina galiausiai nusprendė skirtis. Jai trūko tikro emocinio ryšio ir autentiško buvimo.

Paradoksalu – jis darė viską, kad santykis pavyktų, ir būtent tos pastangos prisidėjo prie to, kad jis vis dėlto subyrėjo.

Panašus procesas vyko ir darbe.

Jis dirbo augančioje įmonėje, kur buvo vertinama iniciatyva ir kūrybiškumas. Tačiau jo viduje veikianti dalis, bijanti nesėkmės, neleido jam imtis projektų, kurie jam iš tikrųjų buvo įdomūs. Jis vengė rizikos, ilgai svarstydavo, ruošdavosi, analizavo.

Iš šalies tai galėjo atrodyti kaip atsargumas ar perfekcionizmas. Tačiau iš tikrųjų tai buvo strategija išvengti galimos klaidos.

Ir galiausiai jis buvo atleistas – nes nedarė progreso.

Vėl tas pats paradoksas: bandymas išvengti nesėkmės ilgainiui sukūrė būtent ją.

Tai dar labiau sustiprino vidinį įsitikinimą, kad su juo kažkas negerai, kad jis „nepakankamas“ ir kad reikia save kažkaip pataisyti.

Laimei, būtent ši „taisymo“ dalis atvedė jį į terapiją, kur galime pradėti pažinti visas šias vidines dalis ir pamažu sušvelninti jų nešamą įtampą.

Mūsų sistema yra labai protinga. Kai patiriame skausmą – gėdą, atstūmimą, pažeminimą – ji sukuria strategijas, kaip to daugiau niekada nepatirti.

Iš pradžių tai gali padėti. Tačiau ilgainiui tos pačios strategijos pradeda kurti būtent tą patį skausmą, kurio taip bandėme išvengti.

Terapijoje mes nedirbame su klausimu „kaip išvengti nesėkmės“.
Mes dirbame su klausimu, kaip galime priimti nesėkmę kaip natūralią gyvenimo dalį, kuri nieko nepasako apie mūsų vertę.

Kai žmogaus sistema pradeda jausti, kad gali atlaikyti gėdą, klaidą, neapibrėžtumą ar atstūmimą, nebereikia tiek daug gynybos.

Ir tada gyvenimas pradeda plėstis.

Žmogus pradeda gyventi ne iš gynybinių strategijų, o iš savo Savasties.

Atsiranda daugiau autentiškumo santykiuose.
Daugiau kūrybos darbe.
Daugiau drąsos būti tuo, kas iš tikrųjų esi.

Jei jauti, kad ir tavo gyvenime veikia panašūs vidiniai mechanizmai, IFS terapija gali būti labai gilus ir transformuojantis būdas juos pažinti ir pamažu išlaisvinti daugiau erdvės gyventi.