Kiek erdvės turiu sau, tiek erdvės turiu ir tau
Kodėl mirtis yra vienas iš geriausių būdų suprasti, kas gyvenime iš tikrųjų svarbu? Šiame straipsnyje kalbu apie tai, kaip santykis su savimi tampa pamatu visiems kitiems santykiams, kodėl partneriai tampa mūsų „tobulais mygtukais“, kaip nervų sistema ir priraišumo stiliai veikia mūsų konfliktus, ir kaip IFS bei „vidinio dangaus“ metafora padeda kalbėtis iš mylinčios, o ne teisiančios erdvės. Jeigu jauti, kad santykiuose (su savimi ar su kitu) trūksta erdvės, šis tekstas tau.
Elena Kundro
8/10/20267 min skaitymo

Mirtis mums suteikia keistą, bet labai vertingą dovaną: galimybę suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Labai dažnai žmonės tik mirties patale suvokia, kad visi tie super rimti, svarbūs dalykai, dėl kurių jie taip stresavo, aukojo savo laiką, energiją, net artimųjų ryšį, iš tikrųjų nepadarė gyvenimo verto gyventi. Ir kas dažniausiai lieka tuo svarbiausiu aspektu? Santykiai. Savęs patyrimas per kitą žmogų, tame sąlyčio taške.
Nenuostabu, kad būtent vedami šito poreikio, šito troškimo kurti mylinčius, gražius, harmoningus santykius, žmonės ir ateina pas mane į terapiją, į sesijas. Ir būtent apie tai yra šitas video bei šis įrašas.
Viskas prasideda nuo santykio su savimi
Tai nėra vien santykis su artimaisiais. Tai santykis su visa visata, su augmenija, su gyvūnais, su tuo, kaip viskas vyksta. Ir, žinoma, viskas prasideda nuo santykio su savimi.
Jeigu aš savyje kažkokių jausmų, kažkokio elgesio nepriimu, jeigu turiu sau šimtametrinį sąrašą, kokia aš turėčiau būti, kaip turiu elgtis, ką galiu ir ko negaliu, natūralu, kad negalėsiu priimti ir kito žmogaus, kai jis išreikš tą pačią savybę, kurios aš savyje nepriimu.
Kai meilė ir pyktis kyla kartu
Labai dažnai būtent žmonės, kurie tampa tėvais, prisiskaitę knygų apie tai, kaip reikia auginti vaikus besąlygiškai mylint, netikėtai atranda savyje pyktį, frustraciją, norą pakelti balsą ant vaiko, kurį taip myli. Ir tada klausia savęs: kas su manim negerai? Kodėl aš taip myliu savo partnerį ar vaiką, ir tuo pačiu metu jaučiu tiek daug pykčio, tiek erzulio, kad po to man tiesiog gėda pačios savęs?
Toks įkalintas jausmas dažnai ir atveda žmones į terapiją su klausimu: ką man daryti, kaip pakeisti save, kad mylėčiau kitus lengviau?
Ir tada natūraliai tenka atsigręžti į save. Nes tai, ko nepriimu savo vaike ar savo mylimame žmoguje, tai ir savyje nepriimu. Kiek aš galiu sau leisti turėti erdvės savo patyrimui, savo jausmams, savo norams, savo poreikiams, tiek erdvės natūraliai turiu ir kito poreikiams.
Kitas dažnas kraštutinumas yra išmokimas būti patogiam, kad įtiktum kitiems ir taip užsitarnautum meilę. Bet galiausiai visada ateina frustracija: kiek galima aukotis, viską daryti dėl kitų ir vis tiek negauti to, ko iš tikrųjų norime. Ir jeigu negauname tos besąlyginės meilės, natūralu, kad kyla pyktis, frustracija ir kitos sunkios emocijos.
Kas yra IFS (Internal Family System)
Vidinių dalių darbas yra, mano patyrimu, labai gili ir tuo pačiu gana paprasta gyvenimo praktika, kuri padeda santykyje su savimi ir su artimaisiais gyventi atvira širdimi. Kai nustojame matyti kažkokias savo ar kito dalis, kažkokias išraiškas kaip problemą, kaip ataką, kaip nesaugumą, kaip kažką, ką reikia kontroliuoti, ir vietoj to pažiūrime, kas yra už to.
IFS, vidinė šeimos sistema, būtent ir yra apie tokį savęs išskaidymą į dalis. Pamatymą, kad taip, aš turiu dalį, kuri beprotiškai myli mano partnerį, bet tuo pačiu turiu dalį, kuri širsta, nes sau neleidžiu taip laisvai pasireikšti, kaip jis sau leidžia.
Partneriai kaip „tobuli mygtukai“
Partnerystėje dažniausiai susitinkame su „tobulais mygtukais“, tobula puzle, kuri sujungia visus mūsų triggerius, visus aštriausius taškus. Ir tai mus taip traukia dažniausiai ne todėl, kad tai vien gera pusė, o todėl, kad tai padės augti. Jeigu naudojame augimo prizmę, tai yra tikrai gera pusė, bet labai dažnai mes susitinkame būtent dėl savo traumų.
Klausimas tada tampa: kaip mes galime panaudoti tas mūsų vietas, kurios taip sujungia, bendram augimui?
Pirmiausia tai yra pažinimas. Kiekvienas asmuo pažįsta savo dalis, kokia čia dalis, kas čia atsitiko, kur tie triggeriai. Kitas žmogus taip pat pažįsta savąsias. Ir labai svarbu suprasti, kad mes kartu einame per tai, kad tai nėra „aš prieš tave“, o „mes kartu“ su šituo paternu.
Nes labai dažnai, kai konsultuoju žmones, ir kyla skyrybų temos, būna, kad partneris negirdi, nesupranta, užsidaro, nemoka eiti į dialogą. Klausimas visada tas pats: kaip mes galime kartu pamatyti vienas kitą su visomis dalimis, pamatyti, kur mums skauda, ir tuo pačiu suprasti, kad vis tiek esame kartu tame skausme.
Kartais tikrai ateina toks momentas, kad santykiui nebepakeliui. Bet mano asmeniškai patarimu ir patyrimu dirbant su klientais, labai dažnai galima rasti daug daugiau erdvės santykyje, partnerystėje ar santykyje su vaikais.
Kai mes giliai priimame savyje tas dalis, kurių nepriimame partneryje, tai ir yra tobulas trigeris parodyti, ko tiksliai nepriimate kitame žmoguje, ir būtent nuo to galima pradėti dirbti su savęs priėmimu. Kiekvieną kartą, kai kyla tas trigeris, „kodėl tu taip“, verta paklausti savęs: kur aš sau taip neleidžiu, ar kur aš save taip baudžiu, arba kur mane taip baudė seniau.
Nervų sistema: kova, bėgimas, sąstingis
Pažįstant savo triggerius, savo dalis, savo žaizdas, labai svarbu jomis dalintis su artimaisiais, kad jie žinotų. Tai nereiškia, kad dabar jie turi imti šokinėti aplink jus, bet tiesiog suprasti, kokio atliepo jums tuo metu reikia.
Nervų sistemos darbas, savo nervų sistemos pažinimas yra be galo naudingas, kad suprastum: ar aš einu į kovinį modų, per agresiją, per pyktį, per norą išsilieti, ar į pabėgimo modų, atsitraukimą, nematymą, ar į nuolatinį nerimą ir veiklos kartojimą, ar į sąstingio, freeze, būseną, kai nervų sistema, dorsal vagal atsakas, tiesiog išjungia, ir žmogus disocijuoja.
Iš išorės gali atrodyti, kad žmogus tiesiog negali pajudėti, bet viduje gali būti daug nerimo. Sistema tiesiog signalizuoja, kad nesaugu, ir išgyvenimui reikia apsimesti negyvu. Pažinus savo nervų sistemą, galima išmokti padėti ir partneriui, kai jame kažkokia būsena aktyvuojasi. Jeigu tai kova, svarbu suprasti, kad ji negali būti išlieta santykyje, bet tam žmogui reikia suteikti erdvės išlieti ją per fiziškumą, sportą, kvėpavimą, į susireguliavimą.
Priraišumo stiliai poroje
Labai dažnai porose susiformuoja toks duetas: vienas bėga nuo konflikto, kitas jį vejasi. Ir tas, kuris veja, pastoviai pagauna partnerį tuo metu, kai jis yra disreguliuotoje būsenoje ir negali ateiti iš mylinčios erdvės, todėl viskas tik eskaluoja.
Labai svarbu suprasti tuos paternus: kas yra vengiantis artumo, o kas nerimastingo prisirišimo stiliaus. Suprasti, kokios situacijos iššaukia kokį stilių, kaip aš reaguoju, ir kaip mes galime padėti vienas kitam tokiose situacijose. Tai yra ir poros darbas kartu, ir darbas kiekvienam atskirai, giliai pažįstant savo sistemą, kad neišvengiami konfliktai galėtų būti harmoningesni, su daugiau erdvės ir supratimo.
Kalbėti iš dalies, o ne per ją
Net konflikto metu labai naudinga kalbėti ne iš savo pykčio, ne iš savo sužeistos dalies, o apie ją. Tarsi: „manyje dabar yra dalis, kuri be galo tūžta, kad tu tai padarei“. Nes iš tikrųjų tai paliečia mano giliausią skausmą, gal apleistumo, gėdos, atstumtumo jausmą, ir tuo pačiu parodo tą gynybinę strategiją, kur yra atstūmimas ar puolimas.
Ir kartu galima parodyti, kad yra ir kita mano dalis, kuri labai myli tave ir labai nori mūsų gražaus santykio. Žmogui visai kitaip priimti tokį kalbėjimą, negu jeigu ateičiau iš vienos savo gynybinės dalies ir sakyčiau: „tu visą laiką taip darai, tu čia dėl visko kaltas“. Natūralu, kad tai iššaukia gynybinį mechanizmą ir kitame žmoguje.
Tam, kad galėčiau taip kalbėti, man pačiai reikia jau būti praėjus daug savo terapinio, vidinio darbo, kad galėčiau pamatyti, kas yra po visais tais gynybos mechanizmais, po visomis emocijomis, ir prisijungti iš karto ir prie skausmo, ir prie pykčio, ir prie savo tos vidinės erdvės, kuri visa tai laiko.
Vidinio dangaus metafora
Terapinis darbas, ypač vidinių šeimos sistemų psichoterapijoje, ir yra apie tai, kaip sukurti tokią didelę vidinę erdvę, tokį savęs pajautimą, priėmimą, kad galėčiau vienu metu jausti ir visas aktyvias dalis, traumų responsus, skausmo kūnus, kurie mane užlieja, ir tuo pačiu jausti tą vidinę dangaus erdvę, kuri viską palaiko.
Man labai patinka ši metafora: yra dangus, ta didelė erdvė, ir yra visi debesys, žaibai, audros, kurios vyksta mumyse. Susitapatinę su tais debesimis, pradedame galvoti, kad esame tik tie debesys, ir nebematome skaidraus, nepaliesto, neaprėpiamo dangaus.
Vidinis darbas yra pamatymas visų savo vidinių audrų, ir tuo pačiu pajautimas, kaip jaučiasi tas mano vidinis dangus, tas, kuris gali palaikyti visam tam erdvę. Ir tai nereiškia gyventi tokiame atsiribojime nuo savęs, kad „aš esu tik tas dangus, o čia visi tie jausmai, nesvarbu“. Tai iš tikrųjų neveikia, tada santykiai vis tiek užlies visa tai, ir vienintelis būdas bus pabėgti ir daugiau medituoti.
Klausimas yra kitas: kaip realiai gyventi tame slėnyje ir tuo pačiu būti tuo dangumi su visais tais debesimis? Tai jau vidinė praktika.
Kalbėtis iš mylinčios erdvės
Visi sako, kaip svarbu poroje kalbėtis. Tai tikrai svarbu, bet dar svarbiau kalbėtis iš tos mylinčios vidinės erdvės, kuri neteisia, kuri pilna smalsumo.
Smalsumas iš tikrųjų yra tarsi durys į tą dangų, į tą erdvę, kai nesuku iškart minties: „jis man tai padarė, nes norėjo mane įskaudinti, taigi jau žino, kad man taip nepatinka“. O einu iš smalsumo: kas tam žmogui turėjo dėtis, kad jis taip pasielgė, ir kaip aš galiu gerbti savo ribas bei tai iškomunikuoti. Ne kaip grasinimą, o kaip aiškiai nusibrėžtą ribą, kurios laikausi, tuo pačiu likdama toje mylinčioje erdvėje.
Užbaigimui: mirties patalo kontempliacija
Šiandien norėjau tiesiog priminti apie santykių svarbą, ir kodėl mes iš viso atėjome į šitą pasaulį, tam patyrimui sąlyčio su kitu. Priminti, kad mums, žmonėms, reikia kitų žmonių, reikia kitų akių, kito paliudijimo. O kartu mumyse yra daug dalių, kurios per santykį buvo ir sužeistos, ir mes tada išmokome, kaip būti tokiems, kad galėtume tame santykyje išlikti.
Kaip aš galiu atsiverti tam gyvenimo pilnumui per savęs pažinimą, savo dalių pripažinimą, savo partnerio dalių pripažinimą, ir kaip iš to tikro susitikimo eiti į komunikaciją?
Kai galvoju apie savo mirties patalą, apie tai, kokie bus mano tie gyvenimo pasigailėjimai, ko galbūt per daug dirbau, per mažai laiko skyriau šeimai ar savo vidiniam gyvenimui, tai man asmeniškai daug duoda. Nes pagalvojimas apie mirtį grąžina prie to, kas svarbiausia. Ir tada širdies kelias tampa nebe kažkas, ką tarsi renkuosi, o tiesiog tai, kur nebelieka pasirinkimo. Tas širdies kelias iš esmės, tai, kas svarbiausia, natūraliai ir einasi.
Tikiuosi, kad ir jums kažkas iš šito rezonuos. Būtų labai smagu, jeigu pasidalintumėte, ką jums duoda gyvenimo pabaigos kontempliavimas.
Pilną video žiūrėkite čia 👇

Džiaugiuosi galėdama būti palydovė Tavo kelyje į tokį gyvenimą apie kurį anksčiau galėjai tik pasvajoti