IFS terapija ir Vidinis kritikas: kodėl jis atsiranda ir kaip su juo dirbti

Daugelis žmonių savo viduje turi balsą, kuris nuolat komentuoja jų gyvenimą. Kartais jis primena apie klaidas, kartais spaudžia pasistengti labiau, o kartais tiesiog tyliai kužda, kad galėjai padaryti geriau. Vieniems jis pasireiškia kaip perfekcionizmas, kitiems – kaip nuolatinis spaudimas būti produktyviu, dar kitiems – kaip sunkiai nusakomas jausmas, kad „su manimi kažkas negerai“. Šį balsą dažnai vadiname vidiniu kritiku.

Dėl to daugelis pradeda manyti, kad jų vidinis kritikas yra problema – kažkas, ką reikia nutildyti, išjungti ar „sutaisyti“. Tačiau per daugelį metų dirbdama su žmonėmis terapijoje vis iš naujo matau tą patį dalyką: vidinis kritikas dažniausiai atsiranda ne tam, kad mus sužeistų, o tam, kad mus apsaugotų. Tai gali skambėti paradoksaliai, ypač jei tas balsas atrodo labai griežtas ar žeidžiantis. Tačiau kai pradedame giliau tyrinėti šią vidinę dalį, dažnai paaiškėja, kad ji kažkada atsirado kaip būdas padėti žmogui išgyventi sudėtingose situacijose.

Iš kur atsiranda vidinis kritikas

Vaikystėje mūsų nervų sistema ir psichika labai jautriai reaguoja į aplinką. Vaikui svarbiausia yra saugumas ir ryšys su kitais žmonėmis. Priklausymas šeimai ar bendruomenei yra tiesiogiai susijęs su išgyvenimu. Todėl vaikas labai anksti pradeda mokytis vieno svarbaus klausimo: koks turiu būti, kad būčiau priimtas?

Kai kuriems vaikams atsakymas tampa būti labai geram. Kitiems – daug pasiekti. Dar kitiems – nesukelti problemų, neparodyti emocijų ar būti labai atsargiems. Jei vaikas patiria daug kritikos, gėdinimo ar spaudimo, jo psichikoje gali atsirasti dalis, kuri pradeda nuolat stebėti jo elgesį. Ši dalis bando užtikrinti, kad žmogus nepadarytų klaidų, nepasakytų kažko „ne taip“ ir nepatektų į situacijas, kurios galėtų sukelti atstūmimą ar pažeminimą.

Taip atsiranda vidinis kritikas. Nors iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti labai griežtas, dažniausiai jo pagrindinė intencija yra apsauga.

Kodėl šios reakcijos kartais būna tokios stiprios

Vienas iš dalykų, kurį dažnai matau terapijoje, yra tai, kad kai kurios mūsų psichikos dalys tarsi „įstringa laike“. Tai reiškia, kad nors žmogus jau yra suaugęs ir jo gyvenimo aplinkybės pasikeitusios, kai kurios vidinės dalys vis dar reaguoja taip, tarsi senos situacijos vyktų dabar.

Vidinis kritikas gali manyti, kad jei žmogus nebebus pakankamai atsargus ar pakankamai geras, jis bus atstumtas, pažemintas ar liks vienas. Nors realybėje žmogus jau turi daug daugiau pasirinkimų ir resursų, ši dalis vis dar veikia pagal seną logiką. Todėl ji nuolat stebi aplinką ir žmogaus elgesį, bandydama užkirsti kelią tam, kas kažkada buvo labai skausminga. Iš jos perspektyvos atsargumas, kontrolė ar savikritika yra būdas apsaugoti žmogų nuo dar vieno sužeidimo.

Kodėl kova su vidiniu kritiku dažnai neveikia

Daugelis saviugdos metodų siūlo kovoti su vidiniu kritiku – nutildyti jį, pakeisti pozityvesnėmis mintimis ar tiesiog ignoruoti. Tačiau praktikoje tai retai sukelia ilgalaikį pokytį. Priežastis gana paprasta: kai bandome atsikratyti vidinio kritiko, mes iš esmės kovojame su dalimi savęs. O ši dalis dažniausiai jau ilgą laiką jaučiasi atsakinga už tai, kad žmogus nepatirtų skausmo.

Kai ši dalis pajunta, kad jos bandoma atsikratyti, ji dažnai dar labiau suaktyvėja. Todėl vietoj kovos daug prasmingesnis kelias yra pradėti suprasti, ką ši dalis iš tikrųjų bando padaryti dėl mūsų. Kai į ją pradedame žiūrėti su smalsumu ir noru ją pažinti, ji po truputį gali pradėti atsipalaiduoti.

Skirtingos vidinio kritiko formos

Kai žmonės pradeda tyrinėti savo vidinį kritiką, jie dažnai nustemba supratę, kad tai nėra vienas balsas. Viduje gali veikti kelios skirtingos dalys, kurios kiekviena turi savitą strategiją.

Kai kuriems žmonėms kritikas pasireiškia kaip perfekcionizmas. Tokiu atveju viduje nuolat jaučiamas spaudimas viską padaryti idealiai. Klaidos atrodo neleistinos, o jei kas nors nepavyksta, iš karto atsiranda mintis, kad reikėjo pasistengti dar labiau. Po šia dalimi dažnai slypi patirtis, kad klaidos buvo pavojingos – jos galėjo sukelti kritiką, gėdą ar atstūmimą.

Kiti žmonės labiau atpažįsta vadinamąjį spaudėją – vidinę dalį, kuri nuolat stumia judėti pirmyn. Tokiu atveju žmogui gali būti labai sunku ilsėtis. Net sustojus atsiranda jausmas, kad reikia daryti daugiau, stengtis labiau, būti produktyvesniam. Dažnai ši dalis susiformuoja aplinkoje, kur žmogaus vertė buvo siejama su pasiekimais.

Dar viena dažna kritiko forma yra gėdinantis balsas, kuris kužda, kad su žmogumi kažkas negerai. Tokia dalis dažnai atsiranda patyrus daug kritikos ar smurto vaikystėje. Ilgainiui šis balsas gali tapti internalizuotas – žmogus pradeda kalbėti su savimi taip, kaip kažkada su juo kalbėjo kiti.

Kai kuriems žmonėms kritikas pasireiškia kaip nuolatinis lyginimas su kitais. Viduje gali nuolat skambėti mintys, kad kiti yra geresni arba kad žmogus atsilieka. Tokia dalis dažnai atsiranda aplinkoje, kur žmogus buvo nuolat lyginamas su kitais.

Dar viena kritiko forma yra katastrofizuotojas – dalis, kuri nuolat numato blogiausius scenarijus ir kurią nuolatinį nerimą.

Kai kurių žmonių kritikas pasireiškia kaip nuolatinė analizė. Tokiu atveju žmogus gali nuolat grįžti prie praeities situacijų ir galvoti, ką galėjo padaryti kitaip. Tai gali atrodyti kaip bandymas mokytis iš klaidų, tačiau ilgainiui ši dalis gali pradėti perimti kontrolę ir žmogus tarsi įstringa mintyse.

Taip pat dažnai sutinku vadinamąją kontrolieriaus dalį. Ji bando kontroliuoti emocijas, impulsus ar net kūno poreikius. Kartais tai gali pasireikšti labai griežta savidisciplina – pavyzdžiui, kontroliuojant maistą, darbą ar emocijas. Dažnai ši dalis atsiranda aplinkoje, kur buvo daug nenuspėjamumo ar nesaugumo.

Nors šios kritiko formos gali atrodyti labai skirtingos, jų tikslas dažniausiai yra tas pats – apsaugoti žmogų nuo patirčių, kurios kažkada buvo labai skausmingos.

Kas slypi po vidiniu kritiku

Internal Family Systems (IFS) terapijos modelis siūlo žiūrėti į žmogaus psichiką kaip į vidinę sistemą, kurioje egzistuoja skirtingos dalys. Kai kurios dalys saugo skausmingas patirtis, kurias žmogus patyrė anksčiau gyvenime. IFS modelyje jos dažnai vadinamos „ištremtomis“ dalimis (exiles).

Šios dalys gali nešiotis emocijas, tokias kaip gėda, vienatvė, atstūmimas ar nepakankamumo jausmas. Kartais šios patirtys gali būti labai ankstyvos – net iš laikotarpio, kai dar neturėjome žodžių joms apibūdinti. Tokios patirtys vadinamos preverbalinėmis patirtimis.

Žmogus gali jų aiškiai neprisiminti, tačiau jos vis tiek gali veikti jo emocines reakcijas ir santykį su savimi. Vidinis kritikas dažnai atsiranda būtent tam, kad apsaugotų šias jautrias dalis nuo dar vieno sužeidimo.

Nervų sistema ir vidinės reakcijos

Svarbu suprasti, kad šios reakcijos vyksta ne tik mintyse. Kai žmogus patiria gėdą, atstūmimą ar stiprų stresą, į tai reaguoja ir nervų sistema. Todėl kai kurios mūsų reakcijos gali būti labai automatiškos. Kartais kritiška mintis atsiranda dar prieš mums spėjant ją racionaliai apgalvoti.

Todėl vidinis kritikas nėra tik mintis. Tai visa vidinė reakcijų sistema, kuri susiformavo tam tikrame gyvenimo etape ir iki šiol bando mus apsaugoti.

Savastis – vidinis ramybės centras

IFS modelis remiasi idėja, kad kiekvienas žmogus turi vidinį branduolį – Savastį (Self). Tai būsena, iš kurios galime į save ir savo vidines dalis žiūrėti su ramybe, smalsumu, aiškumu ir užuojauta.

Kai žmogus pradeda susitikti su savo vidinėmis dalimis iš šios vietos, jo santykis su savimi pradeda keistis. Vidinis kritikas dažnai pradeda atsipalaiduoti, nes pagaliau nebereikia visko kontroliuoti. Tada terapijoje galime susitikti su sužeistomis dalimis, paleisti jų naštas ir kritikuojančioms dalims nebereikia taip stipriai saugoti sistemos.

Kitoks santykis su savimi

Vienas gražiausių pokyčių, kuriuos matau dirbdama su žmonėmis, yra tai, kad jų santykis su savimi pradeda keistis. Daugelis mūsų yra įpratę manyti, kad jei mumyse yra kritikos, baimės ar gėdos, tai reiškia, kad su mumis kažkas negerai. Tačiau labai dažnai tai tiesiog mūsų psichikos dalys, kurios kažkada bandė mus apsaugoti pasitelkdamos metodus, kurie dabar žeidžia.

Kai žmogus pradeda žiūrėti į savo vidines reakcijas su daugiau smalsumo ir supratimo, vidinė kova pamažu mažėja. Ir būtent čia dažnai prasideda tikras pokytis – ne tada, kai stengiamės save sutaisyti, o tada, kai pradedame su savimi elgtis su daugiau supratimo, pagarbos ir švelnumo.

Tuomet vidinis kritikas nebėra priešas, su kuriuo reikia kovoti. Jis tampa signalu, kad kažkur mūsų viduje yra dalis, kuriai reikia daugiau supratimo ir rūpesčio.