Apie gėdą per IFS prizmę: kaip ji formuoja mūsų tapatybę, santykius ir gyvenimą

Gėda dažnai yra neatpažįstama, nes ji pasireiškia ne kaip aiškus jausmas, o kaip gyvenimo būdas. Kaip nuolatinis vidinis stebėtojas galvoje, kuris vertina kiekvieną žodį, kiekvieną judesį, kiekvieną sprendimą. Kaip nesugebėjimas ilsėtis be kaltės. Kaip įtampa kūne net tada, kai „viskas gerai“. Kaip perfekcionizmas, savęs spaudimas ir aukšti standartai, po kuriais slepiasi baimė būti nepakankamai. Kaip prisitaikymas prie kitų, sunkumas pasakyti „ne“, autentiškumo jausmo praradimas ir nuolatinis savęs taisymas. Kaip gyvenimas galvoje, foninis jausmas, kad su manimi kažkas ne taip, ir artumas, kuris viduje jaučiasi nesaugus....

Gėda verčia nuolat stengtis, performinti, save taisyti ir tobulinti. Dirbdama su klientais tai matau kasdien, tik vis kitokiu pavidalu. Vienam tai pasireiškia kaip stiprus vidinis kritikas, kitam kaip negebėjimas sustoti ir nuolat augantis to-do sąrašas, trečiam kaip impostoriaus jausmas, lyg tu būtum netikras, lyg jei žmonės tikrai tave pažintų, jie pamatytų, kas su tavimi „iš tikrųjų negerai“. Dar kitam tai pasireiškia kaip didžiulis poreikis būti maloniam, patogiam, naudingam, labai daug duoti kitiems ir nieko per daug nereikalauti iš savęs.

Ir būtent todėl gėda yra tokia klastinga. Ji ne visada atrodo kaip žmogus, kuris sėdi kampe susigūžęs ir galvoja, kad yra nieko vertas. Kartais ji atrodo kaip labai sėkmingas, labai funkcionalus, labai daug pasiekiantis žmogus. Kaip žmogus, kuris viską daro gerai, kuris iš išorės atrodo stiprus, socialus, susitvarkęs, veiklus. Nes gėda dažnai ne tik paslepia žmogų. Ji taip pat gali jį varyti pirmyn.

Gėda dažnai slypi po tuo, kas atrodo kaip „stiprybė“

Ilgą laiką ir pati negalvojau, kad gėda yra tokia svarbi tema mano pačios gyvenime. Nes iš išorės aš nebuvau tas žmogus, kuris atrodo užsidaręs, labai nepasitikintis savimi ar visiškai atsitraukęs nuo gyvenimo. Aš buvau veikli, sociali, turėjau draugų, daug domėjausi, kūriau, siekiau, daug ką dariau. Ir todėl ilgą laiką man atrodė, kad jeigu žmogus turi daug gėdos, tai turbūt jis labiau slepiasi, izoliuojasi, mažai veikia, abejoja savimi akivaizdžiau.

Bet kuo giliau pradėjau susitikti su visomis savo vidinėmis dalimis, tuo aiškiau pradėjau matyti, kad ir visa ta mano vidinė varomoji jėga, tas siekis viską padaryti gerai, būti stipria, būti įdomia, veiklia, naudinga, iš tiesų buvo labai stipriai susijęs su gėda. Už viso to slypėjo ne tik gyvybė, kūryba ar natūralūs norai, bet ir labai gili vidinė nuostata, kad vien būti manimi neužtenka. Kad tiesiog kaip būtybė aš nebūsiu pilnai matoma, mylima, vertinama. Kad tam reikia tapti kažkuo daugiau. Kažkuo geresniu. Kažkuo, kas užsitarnauja meilę.

Ir tą labai dažnai matau pas klientus. Žmogus sako: „Aš tiesiog noriu augti, tobulėti, realizuoti save, dirbti su savimi.“ Iš išorės tai atrodo kaip labai pozityvus ketinimas. Ir jis gali toks būti. Bet labai dažnai po tuo slypi ir visai kita energija — ne meilė sau, o spaudimas. Ne gyvas smalsumas, o vidinis puolimas. Ne natūralus augimas, o bandymas pagaliau tapti pakankamu.

Kaip gėda formuojasi

Vaikas natūraliai ateina į pasaulį su poreikiu būti mylimas, matomas, priimtas ir jausti ryšį. Ir jis labai greitai pradeda mokytis, kokiu būdu tą ryšį gali išlaikyti. Jeigu šeimoje, mokykloje ar platesnėje aplinkoje jis patiria, kad tam tikros jo savybės, emocijos ar poreikiai nėra priimami, jis natūraliai pradeda prie to taikytis.

Jeigu vaikas gauna daug pripažinimo už tai, kad yra labai geras, labai atsakingas, labai paslaugus, labai protingas, labai gražus, labai nereikalaujantis, labai stiprus — jis pradeda mokytis, kad būtent taip ir reikia būti, jeigu nori gauti meilę, ryšį ir patvirtinimą. Jeigu jis patiria, kad už jautrumą, pyktį, poreikius, spontaniškumą, kūrybiškumą ar tam tikras savo savybes yra kritikuojamas, gėdinamas, nuvertinamas ar atstumiamas, jis pradeda tas dalis slėpti. Taip pat dažnai vaikas prisiima tam tikrą rolę šeimoje, kad palaikytų balansą.

Ir taip po truputį formuojasi tam tikra persona. Tam tikras „aš“, kurį rodau pasauliui, nes būtent jis sulaukia pritarimo ar šeimoje palaiko balansą. O kitos dalys lieka nustumtos, paslėptos, ištremtos iš sąmoningo gyvenimo.

IFS perspektyva man čia labai padeda, nes ji leidžia matyti, kad tai nėra tiesiog „aš esu netikras“. Ne. Tai reiškia, kad mano viduje atsirado dalys, kurios kažkada labai išmintingai prisitaikė, kad padėtų man išgyventi ir išlaikyti ryšį. Jos sukūrė tam tikrą būdą būti pasaulyje. Ir tas būdas kažkada tikrai padėjo. Bet vėliau jis gali pradėti labai riboti.

Kodėl žmogus vėliau nebežino, kas jis yra

Viena iš labai skaudžių gėdos pasekmių yra ta, kad žmogus gali labai stipriai prarasti ryšį su savo autentišku savimi. Terapijoje dažnai girdžiu: „Aš net nežinau, kas esu“, „Aš nežinau, ko noriu“, „Aš nežinau, kas man iš tikrųjų patinka“, „Aš net nežinau, kokios yra mano dovanos ar mano unikalumas“.

Tai labai natūrali pasekmė, jeigu daug metų gyvenai ne iš savęs, o iš to, kuo reikia būti kitiems.

Saugioje aplinkoje augantis vaikas pažįsta save per žaidimą, smalsumą, bandymą, tyrinėjimą. Jis gali išbandyti daug skirtingų dalykų be didelės baimės suklysti. Jis gali natūraliai pajausti, kas jam patinka, kas įdomu, kas jo. Jam nereikia visko daryti tobulai. Jis mokosi per procesą.

Bet jei vaiko nervų sistema gyvena išgyvenimo režime, jei daug energijos eina į prisitaikymą, į nuskaitymą, ko iš manęs nori, į bandymą išvengti kritikos ar atstūmimo, tada lieka daug mažiau vietos natūraliam savęs pažinimui. Tada gyvenimas tampa ne tyrinėjimu, o išgyvenimu. Ne „kas man patinka?“, o „kaip man išlikti ryšyje?“

Todėl vėliau, kai žmogus pradeda daryti vidinį darbą ir po truputėlį nusimesti tuos išmoktus išgyvenimo mechanizmus, žmogus gali išgyventi labai keistą ir net gąsdinantį tuštumos jausmą. Jei aš nebesu tik ta gera, stipri, paslaugi, produktyvi, viską kontroliuojanti versija savęs, tai kas aš tada esu?

Ir čia prasideda labai svarbi gijimo kelionė. Ne greitai susikurti naują „teisingą“ tapatybę, o pamažu pradėti atrasti tas dalis, kurios buvo nustumtos, ir leisti sau pažinti save iš naujo.

Vidinis kritikas ir nuolatinis savęs vertinimas

Dar viena labai svarbi gėdos dalis yra vidinis kritikas. Tas balsas, kuris nuolat komentuoja, taiso, spaudžia, lygina, kritikuoja. Tas balsas, kuris sako, kad nepakankamai gerai pasirodei, ne taip parašei, ne taip atrodei, per daug pasakei, per mažai padarei, nepakankamai stengiesi, nepakankamai tobulėji, nepakankamai myli save, nepakankamai gerai gyveni....

Kartais žmonės galvoja, kad jeigu jie save stipriau paspaus, kažkaip labiau save sukontroliuos, tada pagaliau pasikeis ir susikurs sau norimą gyvenimą. Bet mano patirtis tiek asmeniniame kelyje, tiek terapiniame darbe rodo priešingai. Gėda tik gilėja.

Ir tai labai svarbu suprasti, nes net saviugdos ar terapijos kelyje galima labai lengvai pasidaryti naują gėdos sluoksnį. Pavyzdžiui: „Aš turiu daugiau medituoti“, „Aš turiu būti labiau atjaučianti sau“, „Aš turiu labiau mylėti savo dalis ir aplinkinius žmones“, „Terapijoje aš turiu viską greitai suprasti ir integruoti"... Ir tada net atjauta sau tampa dar viena role, dar vienu reikalavimu, dar vienu standartu, kurio reikia pasiekti.

Labai daug žmonių ateina į terapiją gėdos vedini, nors tai ne visada iš karto matosi. Iš išorės tai gali atrodyti kaip labai gražus noras augti. Bet jei po tuo slypi įsitikinimas „esu nepakankamas ir turiu save pataisyti“, tada net terapijoje galima kurį laiką „užsiloopsinti“.

Kaip gėda veikia santykius ir priklausymo jausmą

Vienas iš didžiausių gėdos padarinių yra sunkumas iš tikrųjų priklausyti (angl. belong). Ne teoriškai, ne socialiai, ne „turėti draugų“, o iš tikrųjų jaustis, kad galiu būti su kitais toks, koks esu.

Nes priklausymas (belonging) labai susijęs su autentiškumu. Su tuo, ar galiu būti matoma ne tik tada, kai esu stipri, faina, įdomi, naudinga, bet ir tada, kai esu jautri, pasimetusi, liūdna, ne tokia tvarkinga, ne tokia įspūdinga. Ar galiu atsinešti save visą.

Kai sistemoje yra daug gėdos, artumas dažnai jaučiasi nesaugus. Nes tikras artumas reiškia, kad būsi pamatytas. O jeigu viduje yra gili baimė, kad tai, kas manyje tikra, yra nepriimtina, tada natūralu, kad atsiras sienos. Kartais labai akivaizdžios, o kartais labai subtilios.

Žmogus gali turėti daug draugų, būti socialus, aktyvus, daug bendrauti, būti vakarėlio siela. Bet kartu jausti, kad niekas iki galo jo nepažįsta. Kad viduje yra kažkoks atstumas. Kad nors ir daug ryšio aplinkui, vis tiek yra vienatvė.

Ir čia dažnai labai svarbu pamatyti, kad problema nėra ta, jog žmogus „nemoka bendrauti“. Dažnai problema yra ta, kad jis išmoko būti santykyje ne iš savo autentiško centro, o iš prisitaikiusios personos. Iš tos dalies, kuri žino, kaip būti priimtai. Kaip būti reikalingai. Kaip būti mylimai. Bet ne kaip būti tikrai.

„Human doing“ vietoje „human being“

Gėda labai dažnai sukuria jausmą, kad vertę reikia užsidirbti. Kad nepakanka tiesiog būti. Kad vertingas esu tik tada, kai darau, pasiekiu, padedu, įrodau, atrodau, funkcionuoju.

Ir tada žmogus tampa nebe „human being“, o „human doing“.

Tada produktyvumas tampa nebe tiesiog viena gyvenimo dalimi, o beveik tapatybės pagrindu. Jei esu produktyvi — esu gera. Jei kažką pasiekiau — turiu vertę. Jei esu naudinga — esu mylima. Jei sustojau, pavargau, nepadariau, nepasiekiau — viduje labai greitai kyla įtampa.

Būtent todėl tiek daug žmonių negali iš tikrųjų pailsėti. Net ilsintis viduje lieka įtampa. Tarsi kažkas vis tiek stebėtų ir sakytų, kad reikėtų daryti daugiau. Kad dar neužtenka. Kad kažką praleidi. Kad atsilieki.

Ir tada atsiranda uždaras ratas. Kuo daugiau įtampos, tuo labiau sistema nori pabėgti. Atsiranda scrollingas, persivalgymas, atidėliojimas, įvairūs būdai sumažinti tą vidinį spaudimą ir atsikvėpti. Tačiau po tokių laikinų 'atokvėpių' ateina dar daugiau savikritikos. Dar daugiau gėdos. Dar daugiau spaudimo. Ir taip žmogus vis labiau įstringa.

Todėl į atidėliojimą ar vadinamą savisabotažą nežiūriu kaip į valios trūkumą. Mane visada domina klausimas: kokia čia nauda? Ką tai duoda sistemai? Nuo ko tai padeda pabėgti? Nes jeigu žmogus scrollina, kažką atidėlioja ar „negali prisiversti“, labai dažnai po tuo yra didžiulė įtampa. O po ta įtampa dažnai — gėda, savikritika, nepakankamumas.

Gėda negyja per savęs spaudimą

Gėda neišgyja per savęs tobulinimą ar taisymą. Ji gyja per atjautą ir meilę. Gilią, nervų sistemą pasiekiančią atjautą. Tokią, kuri pamažu nuramina vidinį puolimą. Kuri leidžia iškvėpti. Kuri grąžina galimybę būti santykyje — su savimi ir su kitais.

Bet ir čia yra labai svarbi subtilybė. Savęs atjauta daugeliui žmonių, kurie turi daug gėdos, iš pradžių gali skambėti labai abstrakčiai ar net erzinti. Kartais žmogus net negali jos priimti. Jiems atrodo, kad tai padarys juos silpnais, nieko nepasiekusiais ir taip įrodys, kad jie iš tiesų yra nieko verti.

Todėl į atjautos temą reikėtų keliauti pamažu. Kartais pradžioje atjautą lengviau ne rasti savyje, o patirti per kažką išorėje. Per medžius, gamtą, jūrą, žemę, Dievą, angelus, visatą, protėvius, aukštesnįjį aš — priklausomai nuo to, kas žmogui rezonuoja.

Man asmeniškai tam tikru gyvenimo etapu labai padėjo medžiai. Toks labai paprastas pajautimas, kad medis tiesiog yra. Niekas nestovi ir nevertina, ar jo forma pakankamai gera. Ar jis pakankamai produktyvus. Ar jis pakankamai gražus lyginant su kitu medžiu. Jis tiesiog yra, ir tame jau yra vertė. Man tai padėjo pajusti, kad galbūt ir žmogaus vertė nėra kažkas, ką reikia nuolat įrodinėti.

Kitiems žmonėms labai padeda jūra — pajautimas, kad ji talpina visas bangas, visas audras, visus jūros gyventojus. Kad joje yra vietos viskam. Ir tokie vaizdiniai kartais nervų sistemai tampa daug prieinamesniu keliu į atjautą nei bandymas tiesiog „būti geresniu sau“.

Kitiems labai veikia įsivaizduoti kaip su jais elgtųsi jų ateities aš, ar besąlygine meile mylintys tėvai ir skirti keletą minučių dienoje pasikalbėti su savimi iš šios mylinčios vietos. Galbūt užmegzti dialogą.

Gijimas per IFS: ryšio atkūrimas

Būtent todėl man taip surezonavo IFS terapija. Nes ji ne taiso, o grąžina į mylinčią erdvę, kurioje viskas natūraliai atsileidžia.

Kai žiūrime per IFS prizmę, mes matome, kad tai ne visas žmogus „yra gėda“. Mes matome skirtingas dalis. Dalis, kurios internalizavo kritiką. Dalis, kurios ėmė siekti, kontroliuoti, stengtis, būti geromis, būti reikalingomis. Dalis, kurios išmoko slėpti jautrumą, poreikius, spontaniškumą ar pažeidžiamumą. Ir po tuo dažnai slypi labai jaunos, labai jautrios vietos, kurios kažkada patyrė, kad būti savimi nėra saugu.

Gijimas čia nėra apie tai, kad tas dalis greitai pakeistume. Jis yra apie tai, kad pradėtume jas pažinti. Kad suprastume, nuo ko jos saugo, kokias naštas jos neša. Kad pamažu kurtųsi pakankamai saugi vidinė erdvė, kurioje jos galėtų atsipalaiduoti, paleisti seniai neštus skausmus ir transformuotis savaime.

Terapijoje realizacija dar nėra pokytis. Vien suprasti, kad „ai, čia mano gėda“ ar „čia mano perfekcionistinė dalis“ neužtenka. Nervų sistemai reikia laiko. Reikia pakartotinės patirties, kad galiu po truputį būti kitaip ir likti saugi. Kad galiu būti mažiau tobula ir vis tiek likti ryšyje. Kad galiu atsinešti daugiau savęs ir pasaulis dėl to nesugrius. Tai pasitikėjimo savimi atkūrimas, kad nesvarbu kas vyks išorėje, aš vistiek išliksiu mylinčiame ryšyje su savimi.

Tai vyksta pamažu. Mažais žingsniais. Per santykį. Per vis daugiau tikro buvimo su savimi.

Kelias atgal į save

Man atrodo, labai svarbu normalizuoti, kad šitas procesas gali būti ilgas. Jei dvidešimt metų ar ilgiau gyveni iš tam tikros personos, natūralu, kad nebus taip, jog vieną dieną staiga „atrasi save“ ir nuo rytojaus gyvensi visiškai laisvai. Tai yra kelionė.

Po truputį, kai pradedi mažiau gyventi iš apsauginių dalių ir daugiau iš Savasties, pradeda keistis viskas. Daugiau autentiškumo santykiuose. Daugiau lengvumo kūryboje. Daugiau gyvybės kasdienybėje. Daugiau tikro priklausymo (belonging). Ir tas priklausymas pradeda rastis ne todėl, kad pagaliau tapai „pakankamai geras“, o todėl, kad po truputį vis labiau priimi save.

Ne bandyti tapti žmogumi, kurį bus lengva mylėti, o po truputį paleisti vidinį karą su savimi ir atsigręžti į tas savo dalis, kurios visą laiką tik norėjo meilės, saugumo ir priėmimo.

Mes viduje visi kaip maži vaikai, kuriems reikia tik meilės.